gototopgototop
    
 
     
 
 
 
   
 
     
 
 
TIKIU DIEVĄ. Maldynas. Parengė Kun. Stasys Yla
Įvadas Spausdinti El. paštas


TIKIU DIEVĄ

MALDYNAS

PARENGĖ

KUN. STASYS YLA

IŠLEIDO MARIJONAI

Nihil obstat

Rev. John Stankevičius
Censor Librorum

Imprimatur

Albert Gregory Meyer
Archbishop of Chicago
March 13, 1964

Kalbinė pagalba prof. Pr. Skardžiaus
Medžio graviūros dail. Jono Tričio
Spaudė “Draugo” sp. Chicagoje, III.
Išleido Tėvai Marijonai
Copyright by Stasys Yla 1964

Šiuo maldynu daromas naujas žingsnis, nes po Didžiojo Šaltinio neturėjome panašaus maldų telkinio. Didysis Šaltinis kvėpė mūsų liaudžiai tikėjimo stiprybę apie pusšimtį metų ir išlaikė gyvą meilę savam žodžiui. Bet naujom kartom jis nebetiko. Joms patenkinti leista mažesnės, suprastintos maldaknygės. Susiaurėjusi maldų apimtis siaurino ir tikėjimo akiračius. Tai pajutę, pradėjom vėl pasigesti ko nors platesnio.

Maldynų tradicija krikščioniškose tautose yra sena. Bet jų plėtojimo charakteris ilgą laiką buvo tas pats arba panašus savo turiniu. Naujas persilaužimas įvyko tik su liturginiu sąjūdžiu, kuris gyviau ėmė reikštis po pirmojo did. karo. Atėjo ir naujas, religiškai pagilintas laiko bei vietos prasmės suvokimas ir tautos, kaip kristinės bendruomenės, pergyvenimas.

Nauji maldynai siekė Bažnyčios liturgiją priartinti žmogui įvairiuose jo gyvenimo momentuose, taip pat suderinti maldoje visa, kas Dievo pašvęsta kasdieniame gyvenime. Malda pasidarė ne vien pamaldų dalykas, bet viso žmogaus gyvenimo atspindys ir kartu jo ryšys su Dievu.

Liturginis sąjūdis skatino domėtis ir naudotis mišiolėliu. Rūpintasi jį versti į gimtąsias kalbas ir pritaikyti atskiriems atvejams. Tačiau mišiolėliai nepakeitė maldynų, nes pirmųjų vartojimą ribojo mišių auka, o antrųjų reikalavo įvairios pamaldos bažnyčiose bei maldinės progos šeimose, organizacijose, asmeniniame gyvenime. Suderinti abu reikalavimus viename leidinyje pasirodė neįmanoma. Vieni nė nebando derinti, kiti deda prie mišiolėlio trumpiausias būtinas maldas arba prie maldyno būtiniausius mišių tekstus.

Šis maldynas turi vienas ištisines mišias ir vienas dialogines, taip pat mišių maldas privačiai vartosenai. Be to, panaudota daug kitų mišiolinių ir breviorinių maldų, ypač laiko maldose ir liturginiuose metuose. Tai apima beveik trečdalį viso maldyno. Kitas trečdalis pašvęstas įvairiems pamaldumo būdams, kurių vieni skirti bendruomenei, kiti asmeniškiems atvejams. Paskutinis maldyno trečdalis telkiasi ties žmogum ir jo dvasiniais rūpesčiais profesijoj, šeimoj, mokykloj, organizacijoj, parapijoj, tautoj ir žmonijoj.

Maldyno paskirstymas ir visa sistema kūrėsi pamažu, beruošiant ir beleidžiant mažesnes maldaknyges. Reikėjo tik visa tai išplėtoti ir atbaigti. Darbas užtruko vis dėlto eilę metų — tobulinant, lyginant, derinant, gražinant kalbą, nes malda ne kasdienis žmogaus žodis Dievui.

Panaudota medžiaga iš įvairių šaltinių čia žymima numerėliais. Bet sunku būtų sužymėti daugelio talką patarimais, vertimais, tikslinimais, giesmių tobulinimu. Visiems, kurie “sirgo” su rengėju, kad tik maldynas išeitų geresnis ir pilnesnis, šioj vietoj tariamas didelis ačiū. Paskutinis ačiū leidėjams ir jų atstovui kun. Alb. Spurgiui, pasiėmusiam išvesti šį darbą viešumon.

Norėčiau lenkti galvą Didžiojo Šaltinio rengėjams. Jų darbas buvo tikras įkvėpimas, nors ir ne medžiaga, ir ne pakopa šiam naujam maldynui. Didžiausio įkvėpimo teikė nepakartojamas istorinis įvykis, nuo kurio prasidėjo mūsų tautos “Tikiu Dievą”. Pirmas karališkas Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį. Jam pasotinti maldynas išsiskleidė turiniu ir prasitęsė į šimtus lapų.

Tegu Dievas laimina tuos, kurie šiuos lapus sklaidys ir jais alsuos.

Kun. Stasys Yla

1964 rugsėjo 8.

DEDIKACIJA

Pirmas krikšto vandens lašas,
nukritęs tau ant galvos, karaliau,
tebevilgo tautos širdį.

Pirmas tavo kryžiaus ženklas,
pirmas “Tikiu Dievą”
buvo pradžia maldos,
kurią per amžius kalbės mūsų tauta.

Pirmas tavo kraujo lašas,
kritęs krikštyton žemėn,
ir tautos kankinių kraujas
liudija Dievą — karalių Karalių.

 

Malda yra širdies,
ne lūpų dalykas,
todėl kai meldies
tebūna daug meilės
ir nedaug žodžių.

Šv. Augustinas

Prieš melsdamasis
paruošk savo širdį
ir nebūk kaip žmogus,
kuris Dievą gundo.

Sir. 18, 23

Ne balsas, bet atodūsiai,
ne triukšmas, o meilė,
ne arfa, o širdis
teskamba Dievui.
Lūpos teseka mintį,
mintis tesiekia Dievo.

Užrašas Šv. Domijono bažnyčioj Asyžiuje

Visa, ko tik prašysite
maldoje tikėdami, gausite.

Mat. 21, 22

 

 
LAIKO MALDOS Spausdinti El. paštas

DIENINĖS MALDOS

IENĄ galima pradėti ir be pradžios, be minties, be valios. Tada iš viso nebus diena, o tik laiko atbraila. Betgi diena yra kelias; ji nori turėti kryptį. Diena yra kūrinys; ji reikalauja aiškios valios. Diena yra giesmė; ji šaukiasi tyros intencijas. Diena yra visas tavo gyvenimas. Tavo gyvenimas yra toks, kaip tavo diena. O jis nori turėti veidą. Kiekviena dienos valanda turi savo atspalvį. Tačiau trys iš jų žvelgia į mus ypatingai skaidriu vyzdžiu: rytmetys, vakaras ir tarp jųdviejų vidurdienis. Jie visi trys yra pašvęsti.93

 

Nuo ankstyvo ryto ligi vėlyvos nakties aš ilgiuosi tavęs. Kai aušra puošiasi savo trykštančia šviesa, vis mąstau apie tave, mano Dieve, mano gyvenimo Saule ! O ateik ir išsklaidyk mano tamsybes, kurios slepia tavo meilės didybę. Ateik ir apšviesk savo malonės spinduliu mano sąmonę.

Ir vidurdienį, kai mane pasiekia karšti saulės spinduliai, aš šaukiuosi tavęs, mano širdies Gyvybe! Ateik, o spindinčioji mano sielos Saule, įžiebk manyje tavo meilės ugnį ir sunaikink manyje nuodėmės pėdsakus.

Kai audros siaučia sieloje, aš ilgiuosi tavęs, audrų Tramdytojau ! O ateik, atnešk ramybės varganam savo kūdikiui, kuris daug jau metų kovoja dėl tavęs.

Ir nuostabią prieblandos valandą, kai gamta, rodos, nusiima savo gyvybės drabužį, aš vis ilgiuosi tavęs, mano Viešpatie! Aš mąstau, kad mano gyvenimas kaip ta temstanti diena baigiasi galbūt iš lėto, bet tikrai. Ir man rodos, tik tu vienas esi nykstančių metų švyturys, mano paskutinės valandos žiburėlis. O ateik ir paženklink vilties spalva nepastebimai mirštantį mano gyvenimą.

Nakties glūdumoje aš ilgiuosi tavęs, kurio šviesa niekad netemsta. Ateik ir atnešk mano sielai nemirtingumo pažadą. Ateik, kai šaltas žmonių abejingumas bus užmiršęs mane. Kurstyk manyje tą kibirkštėlę, kuri vis žėri — iki mirties, kad skelbčiau tavo garbę su visais šventaisiais.14

    Viešpatie Dieve, per švenčiausiąją tavo Sūnaus Širdį ir jo skaisčiausios Motinos rankas aukoju tau save ir visa, ką tik šiandien mąstysiu, kalbėsiu, darysiu ar kentėsiu didesnei tavo garbei, artimo sielų išganymui, tėvynės ir jos vaikų labui. Amen.

Skaityti daugiau...
 
ŠVENTOJI MIŠIŲ AUKA Spausdinti El. paštas

SEKMADIENIO MIŠIOS

Švenč. Trejybės garbei

ĮŽANGA

    PIRMOSIOS mišios, kurias aukojo pats Kristus, prasidėjo jaudinančia apeiga — mokinių kojų plovimu. Kas nenuplauna dulkių nuo savo širdies, tas negali dalyvauti šioje didžioje paslaptyje. “Aš daviau jums pavyzdį, kad, kaip aš jums dariau, taip ir jūs darytumėte” (Jon. 13, 15). Ir daroma tai šiandien giliame nusižeminime teisiant save Dievo akivaizdoje (Judica me), išpažįstant savo kaltes (Confiteor). Taip mes pasiruošiam žengti prie Viešpaties altoriaus.

 

In nomine † Patris et Filii, et Spiritus Sancti. Amen.

Introibo ad altare Dei.

Ministri. Ad Deum, qui laetificat iuventu-tem meam.

K. Vardan † Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios. A.

Eisiu prie Dievo altoriaus.

T. Artinsiuos prie Dievo,  mano džiaugsmo ir mano linksmybės.

Psalmas 42

Judica me, Deus, et discerne causam meam de gente non sanc-ta; ab homine iniquo et doloso erue me.

M. Quia tu es, Deus fortitudo mea : | quare me repulisti, | et qua-re tristis incedo, | dum affligit me inimicus?

S. Emitte lucem tuam et veritatem tuam: ipsa me deduxerunt et adduxerunt in mon-tem sanctum tuum et in tabernacula tua.

M. Et introibo ad al-tare Dei: | ad Deum, qui laetificat iuventu-tem meam.

S. Confitebor tibi in cithara, Deus, Deus meus: quare tristis es anima mea et ąuare conturbas me?

M. Spera in Deo, | quoniam adhuc confitebor illi: | salutare vultus mei et Deus meus.

S. Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto.

M. Sicut erat in principio et nunc et semper: | et in saecu-la saeculorum. Amen.

S. Introibo ad altare Dei.

M. Ad Deum, qui laetificat iuventutem meam.

 

K. Teisk mane, Dieve, ir gink mano bylą prieš nuodėmingus žmones. Gelbėk mane nuo klastingo ir neteisingo žmogaus.

T. Nes tu, o Dieve, esi mano stiprybė! |Kam gi atstūmei mane? | Kodėl esu nuliūdęs, priešų spaudžiamas?

K. Siųsk savo šviesą ir parodyk savo ištikimybę. Vesk mane į savo šventąjį kalną, į savo padangtes.


T.
Ten žengsiu prie Dievo altoriaus. | Ar-tinsiuos prie Dievo Į mano džiaugsmo ir mano linksmybės.

K. Ten šlovinsiu tave kanklėmis, Dieve, mano Dieve! Ko nusimeni, mano siela, ir ko nerimauji?


T. Pasitikėk Dievu, | nes vėl šlovinsiu jį, | savo Gelbėtoją ir savo Viešpatį.

K. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai.

T. Kaip buvo pradžioje, dabar ir visados, | ir per amžius. Amen.


K.
Eisiu prie Dievo altoriaus.

T. Artinsiuos prie Dievo, | mano džiaugsmo ir mano linksmybės.

Skaityti daugiau...
 
MALONĖS ŠALTINIAI Spausdinti El. paštas

SAKRAMENTAI

RISTUS atėjo, kad mes turėtume gyvenimo ir gausiau turėtume (Jon. 10, 10). Gyvenimas, kur j jis turi, yra pilnas malonės. Iš tos pilnybės jis teikia ir mums — tiesiai, be tarpininkų, ir tarpiškai — per savo sakramentus.

Sakramentai yra regimi ženklai, perteikią mum neregimą Dievo dovaną — malonę. Mūsų būtis yra regima — medžiaginė ir neregima — dvasinė, dėl to Kristus panoro naudoti medžiagą — vandenį, aliejų, duoną, vyną, žodį, rankų lietimą, — kad mūsų dvasiai perduotų savo dvasinės gyvybės. Tokia buvo jo valia, kad mes atgimtume iš vandens ir šv. Dvasios; kad mums būtų atleistos nuodėmės, kam jo žodžiu jos bus atleistos; kad valgytume jo Kūną duonos pavidalu ir gertume jo Kraują vyno pavidalu; kad rankų uždėjimu būtų perduodamos šv. Dvasios dovanos...

Dieviškasis gyvenimas perteikiamas septyniais šaltiniais. Krikštu jis įdiegiamas, sutvirtinimu — stiprinamas, atgaila (išpažintimi) — grąžinamas (kai nuodėmė jį sunaikina), šv. komunija—-maitinamas, ligonių sakramentu — apsaugomas ir pagilinamas. Iš atskiro žmogaus jis praplečiamas į bendruomenę. Moterystė pašvenčia šeimą ir teikia malonių fizinei gyvybei parengti bei ugdyti. Kunigystė duoda dvasinės tėvystės galią: atgimdyti žmonėse dvasinę gyvybę.

Sakramentinę malonę gauna kiekvienas, kuris parengęs savo dvasią, atlieka reikiamus sakramentų aitus. Tačiau pilnesnę ir gausesnę malonę gauna tas, kuris gyviau, jautriau ir veiksmingiau jai pasirengia ir į ją atsiliepia savo gyvenimu.

KRIKŠTAS

IRMASIS sakramentas atveria duris išganymui ir parengia kelią kitiem sakramentam. Krikštas mus atgimdo iš vandens ir Šventosios Dvasios ir mus įsūnija Dievuje. Mes tampame Kristaus broliais, nes įsijungiame į jo mistinį kūną. Pasidarome lyg vynmedžio šakelės, gyvybiškai surištos su kamienu.

Krikštas sukuria naują būseną ne tik atkiram žmoguje. Jis kuria naują bendruomenę žmonėse. “Mes esame pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad būtume vienas kūnas” (1 Kor. 12, 13). Tokiu mistiniu kūnu tampa ir pakrikštytoji tauta. “Visi esame vienas kūnas ne tik Kristuje, bet ir tėvynėje” (kan. Mikalojus Daukša, 1599).

TĖVŲ MALDA
Prieš vaiko krikštą

    Dieve, mūsų visų Tėve, priimk šią mūsų kūdikio auką, kurią nūnai darome, kaip esi priėmęs savo žemėn atėjusio Sūnaus auką. Tegu jis priklauso tik tau savo valia ir savo tikėjimu, kai ateis į metus.

Dieve, mūsų Atpirkėjau, nuplauk krikšto vandeniu tą pirminę dėmę, kurią žmogaus nepaklusnumas užtraukė visiems žmonių vaikams. Išdildyk jame blogio daigus, kuriuos mūsų nuodėminga prigimtis jam perdavė.

Dieve, širdžių Pašventintojau, ateik į šią mažą mūsų kūdikio širdelę per šį nuostabų sakramentą, tegu sotinasi ji tavo šviesos džiaugsmu ir tavo dovanų saldumu.M

Po vaiko krikšto

    Pašventink, Viešpatie, šį trapų mūsų meilės vaisių, kad jis augtų malonėje ir būtų vertas tavo vaikų garbės. Jis nūn priklauso ne tik mums, bet ir sau. Kokia pagarba turim priimti šią naują dovaną, kurią tavo sakramentai pergimdė ir nauju charakteriu paženklino!

Tavo kunigo rankos įspaudė jo pečiuose ir krūtinėje kryžiaus ženklą, kurį mums teks ryškinti. Mažoji galvelė buvo patepta šventais aliejais, kaip kitados tau pašvęstų valdovų. Viso šio sakramento ženklai kalbėjo apie tikėjimą, kurio šis mūsų vaikutis ateina išpažinti. Dieve, kokį tikėjimą turim pažadinti mes, jo tėvai, ir kokį tyrą jausmą turim nešiotis savo dvasioje, kad tų baltų krikšto drabužėlių nesuteptume ir tos degančios žvakės neužpūstume!

Globok naujai įžiebtą savo žiburį mūsų šeimoje ir stiprink mūsų jėgas ir didink mūsų budrumą, kad per savo kūdikį mokėtume išpildyti tavo valią.54

Skaityti daugiau...
 
PAMALDUMO BŪDAI Spausdinti El. paštas

ATGAILOS PSALMAI

RAŽIAUSI posmai po evangelijų yra tie, kuriuos prieš tris tūkstančius metų parašė Dievo įkvėptas pranašas ir karalius Dovydas. Tuos psalmų posmus kasdieną valandų maldose kalba kunigai. Juos gieda keletą kartų per dieną daugelis vienuolių. Jų žodžiai tikinčiųjų lūpose ir Bažnyčios chore, gali sakyti, nenutyla nei vieną minutę.

Nenutyla ir tie septyni psalmai, gimę iš giliai pajaustos žmogaus menkystės ir įkvėpto pasitikėjimo Dievo gailestingumu. Tikintieji juos vartoja eidami išpažinties didesniam savo gailesčiui pažadinti. Kunigas kartais įpareigoja kalbėti po išpažinties atgailai atlikti. Bet jie tinka visuomet, kada žmogus nori savo dvasią nukreipti nuo žmogiškos menkystės j dieviškąją didybę ir gerumą.

Iš septynių atgailos psalmų čia duodami du, labiausiai žinomi ir gal artimiausi dabarties žmogui — tai Pasigailėk manęs (Miserere mei) ir Iš gilybės šaukiuosi (De profundis).

DOVYDO PSALMAI

PASIGAILĖK MANĘS, DIEVE!

Miserere mei

Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo gailestingumo; dėl savo pasigailėjimų daugybės išdildyk mano neteisybę.

Visai nuplauk mane nuo mano kaltės ir apvalyk mane nuo mano nuodėmės.

Nes aš pažįstu savo neteisybę, ir mano nuodėmė yra nuolat mano akyse.

Tau vienam aš nusidėjau ir padariau, kas yra pikta tavo akivaizdoje,

Kad tu pasirodytumei teisus savo nutarimu, tiesus savo teisme.

Štai aš esu gimęs kaltėje, ir nuodėmėje pradėjo mane mano motina.

Štai tu gėriesi širdies atvirumu, ir širdies gilumoje tu mokai mane išminties.

Apšlakstyk mane isopu, ir būsiu apvalytas; plauk mane, ir pasidarysiu baltesnis už sniegą.

Leisk man išgirsti džiaugsmą ir linksmybę, tedžiūgauja kaulai, kuriuos sutrupinai.

Nugręžk savo veidą nuo mano nuodėmių ir išdildyk visas mano kaltes.

Sutverk manyje, Dieve, nesuteptą širdį ir atnaujink manyje stiprią dvasią.

Neatmesk manęs nuo savo veido ir neatimk iš manęs savo šventos dvasios.

Grąžink man savo gelbstintį džiaugsmą ir noringa dvasia sustiprink mane.

Aš mokysiu nedoruosius tavo kelių, ir nusidėjėliai gręšis į tave.

Išlaisvink mane nuo kraujo bausmės, Dieve, mano gelbėtojau, Dieve: tedžiūgauja mano liežuvis dėl tavo teisybės.

Viešpatie, praverk mano lūpas, ir mano burna skelbs tavo šlovę.

Nes tu nesigėri auka, ir deginamųjų aukų, jei duočiau, tu nepriimtum.

Mano auka, Dieve, yra sutrinta dvasia; sutrintos ir nužemintos širdies, Dieve, tu nepaniekinsi.

Viešpatie, būdamas geras Sionui, suteik malonę, kad būtų atstatomos Jeruzalės sienos.

Tuomet tu priimsi teisėtas aukas, dovanas ir deginamąsias atnašas... (Ps. 50).

Skaityti daugiau...
 
ŽMOGUS BENDRUOMENĖJE Spausdinti El. paštas

ASMENINĖS MALDOS

RA žmonių, kurie melsdamiesi jieško vienumos. Jiems artimesnis aš-tu santykis su Dievu. Tada jie jaučiasi galį nuoširdžiau melstis. Tai nėra peiktina, priešingai — gražu ir girtina. Tik šis asmeninis maldos būdas nėra vienintelis.

Yra maldų, kurios daugiau išreiškia mes-tu santykį su Dievu. Žmogus juk yra bendruomeninė būtybė. Mes bendraujame — ir turime bendrauti — su Dievu, kaip dvasinis kolektyvinis vienetas. Toks vienetas yra ir profesija.

Visos orios profesijos yra pašvęstos. Visi pašaukimai dalyvauja Kristaus karalystėje. Bažnyčia laimina lakūnus ir kalnų keleivius bei jų priemones. Ji laimina techninius ir sportinius pašaukimus, kurie reikalauja viso žmogaus. Visi pašaukimai padeda įvykdyti Dievo paskirtį, duotą sutvėrimo rytmetį, būtent — apvaldyti žemę ir apreikšti savyje Dievo paveikslą.

Malda kreipia mūsų žvilgsnį — asmeninį ar profesinį — amžinojo paskyrimo linkme ir sulaiko nuo pavojaus pasidaryti darbo ar verslo vergu.

JAUNUOLIO

Nei vienas teneniekina tavo jaunystės; bet tu būk pavyzdys tikintiesiems žodžiu, elgesiu, meile, tikėjimu, skaistybe (1 Tim. 4,12).

Viešpatie, tu davei man tvirtą kūną. Bet tu nori, kad aš jį grūdinčiau ir gerbčiau. Jis yra Šventosios Dvasios šventykla, kuri turi išlikti nepaliesta ir neišniekinta.

Žinau, kad tik skaistusis gali būti tavo draugas, ir tik kovojantysis teikia tau džiaugsmo. Todėl prašau tave: išmokyk mane gerbti gyvenimo slėpinius, suteik jėgos drąsiai ginti savo širdies tyrumą. Viską galiu su tavimi, Viešpatie, — tu kovok ir laimėk manyje!

Švenčiausioji Mergele, užtark mane. Tegul manajame veide neišnyksta tyras džiaugsmas ir skaisčiųjų šypsena, kaip kalnų viršūnėse niekad nenutirpsta amžinasis sniegas. Amen.60

Darbe

Mano Viešpatie, Jėzau Kristau! Tau skiriu šią naują darbo dieną. Viską, ką tik ji atneš, noriu priimti tarsi iš tavo rankų. Visame noriu įžiūrėti tavo skirtą man uždavinį. Leisk, kad darbo triukšme nepamirščiau, jog tu esi mano gyvenimo prasmė ir tikslas. Noriu džiaugtis savo darbu, kaip tu juo džiaugiesi. Juk ir tu, Viešpatie, savo jaunystėje stovėjai prie dailidės stalo.

Siųsk bandymų, kad nesustingtų mano sugebėjimai. Duok vadovų, kurie mane suprastų ir iš manęs daugiau reikalautų. Leisk man rasti draugų, su kuriais džiaugsme ir varge galėčiau visą gyvenimą bendrauti.

Viešpatie, padėk man, kad savo darbu ir gyvenimu tau geriau tarnaučiau ir tave garbinčiau. Amen.60

Klasėje

Viešpatie Kristau, kuris savo darbui ruošeisi trisdešimt metų ir savo apaštalus mokei laimėti pasaulį kryžiui! Matai, esu jaunas, bet žinau, kad ir aš galėsiu tau tarnauti tik išvystęs savo talentus. Laimink tad mane šiais mokslo metais. Siųsk Šventąją Dvasią: tepadeda ji man kiekvieną valandą, o ypač tada, kai bus sunkiausia.

Duok man gerų mokytojų, kad galėčiau jais sekti ir juos gerbti. Duok gerų bičiulių ir saugok mane nuo blogų draugų. Laimink mano klasę ir leisk mums visiems tapti tvirtiems ir pergalėti visas sunkenybes.60

Skaityti daugiau...
 
PRIEDAI Spausdinti El. paštas

POTERIAI

OTERIAI liaudies kalboj reiškė įprastines maldas: Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui, Tikiu Dievą. Kartais šios maldos buvo papildomos Dievo įsakymais ir katekizminėm tiesom, kad vaikai geriau pasiruoštų pirmajai išpažinčiai. Įprastinės maldos su priedais vadinta didžiaisiais poteriais, o be priedų -—- poterėliais.

Vienas poterėlis ar poteris apėmė Tėve mūsų, Sveika Marija, Garbė Dievui. Rytą ir vakarą buvo kalbami trys, penki ar daugiau tokių poterių ir tik jų pabaigoj vienas Tikiu Dievą.

Maldinga mūsų liaudis kalbėjo poterius ne tik rytą, vakarą. Kartojo juos darbe, kelionėje, skausme, nelaimėse, ligoje ar kitoje grėsmėje. Neturėdama maldaknygių, nemokėdama rašto, šimtmečiais besimelsdama, sudėjo jinai į tuos poterius daug savo širdies ir dvasios. Tik iš tonacijos, iš įterptinių atodūsių galėjai atspėt, kiek tuose paprastuose žodžiuose slėpėsi gilaus jausmo, vilties ir tikėjimo. Ar ne tuose atodūsiuose brendo ir lietuviškojo žodžio meilė?

Kad pajaustume mūsų poteriuose šimtmečių alsavimą, pateikiame keletą seniausių Tėve mūsų, kartu su šiom dienom vartojamais mūsų poteriais.

SENIAUSI TĖVE MŪSŲ

15 a. pabaigos

Tėve mūsų, kuris esi danguosu, švęskisi vardas tavo, ateiki tavo karalystė, būki tavo valia kaip danguj teip žemėj. Duoną mūsų visų dienų duoki mumus nū ir atleiski mumus mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame mūsų kaltiemus, neveski mūsų žalonu, ale mus gelbėki nuogi viso pikto. Amen.

16    a. pabaigos (1595)

Tėve mūsų, kuris esi danguose, švęskis vardas tavo, ataik karalystė tavo, būk valia tavo kaip danguj, teip ir žemėj. Duoną mūsų visų dienų duod mumus šią dieną ir atlaid mu-mus mūsų kaltes kaip ir mes atlaidžeme saviemus kaltiemus ir neved mūsų ing pagundymą, bat gelb mus nuog pikto. Amen.

17    a. pradžios (1605)

Tėve mūsų, kuris esi danguosu, šviskis vardas tavo. Ataik karalystė tavo. Būk valia tava kaip danguj, tep ir žemėj. Duonų mūsų visų dienų duok mumus nū. Ir atlaid mumus kaltes mūsų, kaip ir mes atlaidžiame kaltiemus saviemus. Ir nevesk mūsų pagundyman. Bet gelbėk mus nuog pikto. Amen.

18    a. vidurio (1755)

Tėve mūsų, kurs esi danguje, būk švenčiamas vardas tavo, ateik tavo karalystė. Būk tavo valia kaip danguje, taip ir an žemės. Duną mūsų dienišką duok mums šią dieną. Atleisk mums mūsų kaltes, kaip mes atleidžiam savo kaltiems. Nevesk mus pagundi-ma(n). Bet gelbėk mus nuo pikto. Amen.

19    a. pradžios (1802)

Tėve mūsų, kuris esi danguose, šveskis vardas tava, ateik karalystė tava, būk valia tava, kaip danguj, teip ir ant žiamės. Duonos mūsų visų dienų duok mums šiandieną. Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiam saviems kaltiems. Ir nevesk mus ink piktą pa-gundimą, bet gelbėk mus nuog visa pikta. Amen.

MŪSŲ LAIKŲ POTERIAI

ŽEGNONĖ

    Vardan Dievo* Tėvo, ir Sūnaus, † ir Šventosios Dvasios. Amen.

Skaityti daugiau...
 


 
  Sukurta padedant Arkivyskupui S.Tamkevičiui SJ & windows vista forum